- viliūgas
- viliū̃gas, -ė smob. (2) RŽ, DŽ, KŽ, OGLII299; L, LL188, Rtr, vyliū̃gas (2) BŽ617 1. Vkš kas traukia prie savęs, masina, žavi, gundytojas, viliotojas: Žinai, vyrai viliū̃gai, kas par liežuviai, kol taisos DūnŽ. Dzidė buvo viliūgas, širdies prie vienos neprikinkė LzP. Viliūgė mergaitė visus džiugino rš. Laumės viliū̃gės NdŽ. | prk.: Staiga pašoko Elzė lyg busdama iš miego, kuris ją kerėte kerėjo sapno viliūgo grožiu Pt. 2. Trg kas stengiasi išvilioti, išgauti, sukčius, apgavikas: Jauni viliū̃gai tik naudos laukia Rdn. Viliū̃gė buvo gera ta boba Jnš. Tik jūs, broliai darbininkai, nesusidėkite su visokiais tokiais patamsių šliūžais, pinigų viliūgais! Vaižg. Jokių priešininkų nebijojo karalius, bet išdavikų viliūgų bijojo rš.
Dictionary of the Lithuanian Language.